Mano kasų pynėja Ir arbatos darytoja. Mano vasara su braškių uogiene Ir čirvinių blynų kepėja. Kartu verkėm ir juokėmės, Dainavom, šokom ir meldėmės. Kartais pykomės, ginčijomės, Vėliau apsikabinusios gailėdavomės. Tavo lazdelė, šypsena ir skarelė, Kalėdų pyragas, gira ir maldelė. Begalinis artimųjų laukimas ir šiltas proanūkio sutikimas. Aš snaudžiu, tu glostai man galvą. Tu žegnoji, aš bučiuoju tau ranką. Aš sakau ,,Labai myliu Tave", Tu klausi: ,,Kaip tokią seną myli Mane?". Mūsų babutė ir mama, Kitiems kaimynė ar teta. Nei vienas kada išeiti nepasirinksim, Bet vieną dieną visi ten susitiksim... Amžinybėj. - anūkė Gintarė. Nuotraukų prisiminimai Elena su dukra Milana ir sūnumi Eugenijumi 1972m. Elena su savo artimaisiais: Vaikai Eugenijus ir Milana Vyras Bronislovas Gimbutas Elenos mama Marijona Juozaitiene (sėdi ant kėdės) 1891-1969 Elenos mamos kapavietė Elena su vyru Bronislovu 1992m. 2018m. su ištikimiausia drauge Lota Su anūkėmis Vilija ir Gintare 2017m. VIDEO NUORODA ŽEMIAU ⇔ ELENOS PRISIMINIMAI Eilėraštis MAMAI Motinos neišeina. Motinos gyvena mūsų nepastebimos. Motinos gyvena mūsų užmirštos. Motinos gyvena mūsų surastos iš naujo – Baltos, lengvos kaip rugsėjo voratinklių nytys. O paskui tu kartosi: neišeik, o Ji išeis, nepaleisdama tavo plaštakos sausais nuvargusiais pirštais. O paskui tu kartosi: grąžink, atmintie, o Ji praeis, susilies su pūgos šaltumu tarp mažyčių tirpstančių medžių. O paskui klausinėsi: kur Tave surasti, kai vieni tylės, o kiti rodys kelius pro nužydėjusius dobilus. Ir kai liksi vienų vienas vienišiausiame vienišume, Ji ateis pro užšautas duris, ir pajusi vėsius mažyčius pirštus ant degančių smilkinių, o šnabždesys bus karčiai sūrus: Mama, o šnabždesys bus kaip malda ir išsilaisvinimas: Mama, Mama, rūpesčiais žydintis diemedi, Mažutėlius priglaudęs nuo vėtros, Mama... Autorius Robertas Keturakis
